Informacinis-reklaminės laikraštis, platinamas nemokamai
35 metai nuo Černobylio AE katastrofos
Šimtai visaginčių tapo Černobylio katastrofos likvidatoriais, apsaugodami pasaulį nuo radiacijos sklaidos savo sveikatos kaina. Kiekvienais metais jų eilės retėja, tačiau kasmet balandžio 26 d. Visagino visuomenės organizacijos „Černobyl" nariai prie kuklaus paminklo Kosmoso ir Taikos pr. sankryžoje padeda vainiką ir gėles atminti žuvusiems draugams. Šiais metais, kaip ir praėjusiais, dėl pandemijos černobylčiai negali susirinkti kartu prie akmens. Tačiau vainikas ir gėlės jau nuo ryto balandžio 26 d. bus padėtos prie paminklo, o paskui po vieną, po du visaginiečiai likvidatoriai pagerbės atmintį žuvusiems draugams.
Šiandien organizacija „Černobyl" turi 50 narių. Jau daugelį metų ją vadovauja Dmitrijus Savostinas – vienas jauniausių visaginiečių černobylčių, o dauguma jų jau seniai peržengė 70 metų ribą. Daugiau nei metai dėl pandemijos organizacijos nariai nesusitinka, tačiau jų bendravimas nepertrūksta, o daugelį jų sieja stipri draugystė.
#### Černobylčių prisiminimų liudijimai
Liubov A., kranininke – Į Černobylį išvažiavau 1989 metais. Tada dirbau kranininke MST-3. Mechanikas mus išrikiavo į eilę: kas gali išvažiuoti? Viena – vieniša motina, kitos – trys vaikai. „Tik tu, Liuba, niekas kitas negali – tavo vaikai jau suaugę", – pasakė mechanikas. Jau buvo praėję trys metai po katastrofos, ir mums sakė: „Ten jau viskas švaru". Maniau, kad Černobylyje praleisiu 2 mėnesius, o teko dirbti beveik metus. Laukiau, laukiau pakeitimo, bet jo nebuvo. Na, negalima gi palikti visko ir išvažiuoti! Iš pradžių dirbau 4-ame energobloke – pristatydinau kranais nerūdijančio plieno paketus sarkofago statybai. Daugiau nei mėnesį ten dirbti neleidžiavo – per aukštas buvo radiacijos lygis. Vėliau dirbau kitose vietose, o gyvenau 9 kilometrų zonoje, Černobylio Montažo rajone, kad bet kuriuo metu, kai atvažiuodavo mašinos, galėčiau jas iškrauti. Galėdavo ir naktį pabusti – mašinų negalima buvo ilgai laikyti nešvarioje zonoje.
Černobyli galima buvo vaikščioti tik keliais, kuriuos plovė specialiu tirpalu – mes jį vadindavome „fantą". Bet smalsumas mane vedė ir į kitas gatves, į pakrantę. Atsimenu didžiulę braškę, augusią namo sode, kuriame gyvenome, ir kurios negalima buvo valgyti; atsimenu kates, kurių užpakalinės kojos buvo aukščiau nei priekinės; atsimenu apleistus namus. Jie stovėjo su atvertomis durimis ir žaliuzėmis, kurios vėlyje skraidė taip, lyg verkdamos. Labai depresiniu buvo tai, kad paukščiai negieda, musės neskraidžioja, negirdėti žindžių ir kitų vabzdžių. Ir šita mirusi tyla mus spaudė. Bet mes nepanikavome – naudojomės savo laisvu laiku kelionėms į koncertus Odesoje, Kijeve, Maskvoje – tam buvo suteikiami nemokami autobusai. Kartais pavykdavo grįžti namo, ir vienoje iš tokių kelionių atvežiau savo vyrą, kuris pradėjo dirbti remontininku, ir savo pakeitėją – kranininke Tatijaną S.
Ar darbas Černobylyje paveikė jūsų sveikatą?
– Iš karto, kai tik grįžau! Ir iš karto viskas – nuo viršugalvio iki pėdų. Černobylyje to nežinojau. Dabar nuolat gydytojams atsibodo. Negrailiu, kad tada išvažiavau į AE? – Gailiu tik to, kad įvyko ta katastrofa. O tai, kad išvažiavau – tai, matyt, likimas. Ir tada – mes negalėjome pasakyti „ne"! Apie naudą negalvojome, ir 1989 metais jau nemokėjo daug – tik atlyginimas ir kelionės išlaidos. Tiesiog toks mūsų auklėjimas.
Vladimiras, majoras – Buvau Černobylyje 1989–1990 metais. Mes, kariniai, budėjome atominėje jėgainėje, o visi civiliniai darbuotojai objekte mums pakluso. Vaikščioti buvo pavojinga visur – šiek tiek žingsnio į šalį ir gauni dozę. Dozimetristai tik klausdavo: „Kur buvai jėgainėje?", bet pilnos spinduliavimo dozės nenurodydinavo. Tai vėliau pablogino sveikatą. Visaginčių ten buvo daug, kiekvienas darė tai, kas reikalinga, ir nelaukė jokių apdovanojimų.
Maija S., laborante – Černobylyje buvau nuo 1987 iki 1992 metų. Dirbau zonoje, 3-io energobloko laboratorijoje, kuri atliko spektrometrinę inertinių radioaktyvių dujų kontrolę. Mūsų laboratorija buvo tiesioginiame kontakte su 4-o, sprogusio bloko siena, kas, žinoma, paveikė mūsų psichologinę būseną. Dujų išmetimų tyrimo patirtį įgijau dar Krasnojarske-45, o vėliau dirbau IAES – mūsų pamaina dalyvavo pirmojo energobloko paleidime. Kai įvyko katastrofa ČAES, iš ten atvažiavo komisija (specialistams atrinkti), ir kadangi gerai žinojau savo darbą, buvau nukreipta į Černobylį. Dirbome vahtomis – po 15 parų, po kurių mus skraidinu siuntė į Lietuvą, o po 15 parų – vėl grąžindavo. Darbas buvo labai sunkus ir paveikė mano sveikatą. O Černobylį ir viską, ką teko ten išgyventi, man snaudžia iki šiol.
Sergejus S., saugumo inžinierius – Į Černobylį išvažiavau per mėnesį po katastrofos, gegužėje 1986 metais. Dirbau saugumo ir radiacinės saugos skyriuje. Buvau nukreiptas iš MSU-16, kontroliavau metalinių konstrukcijų sarkofagui gamybą. Pabuvau Černobylyje tris mėnesius, mano sveikatai ten buvimas nepaveikė, 2001 metais man gimė dukra.
Danute, proras – Išvažiavau į Černobylį 1987 metais. Iš pradžių vadovavau ŽKO, ruošiau bendrabučius atvykstantiems darbininkams, vėliau dirbau proru laikinų medinių nameliųmontavime. Buvau Černobylyje 3 mėnesius, bet visi vėlesni sveikatos sutrikimai susiję su darbu Černobylyje.
Deja, lietuvių likvidatoriai negavo nei lengvatų, nei ypatingų pagarbos, nei tos visuomenės dėmesio, kurį jie nusipelnė. Mums tik lieka jiems linkėti sveikatos ir to broliškumo, kuriuo jie susieti nuo tada, kai be dvejojimų žengė į Černobylio katastrofos zoną. Žemas jums už tai paklonimas!
Premjerė Ingridė Šimونaitė Visagine
Balandžio 16 d. Visaginą aplankė Lietuvos Vyriausybės vadovė Ingridė Šimونaitė. Ryte ji susitiko su Vilniaus ir Švėnčionių rajono savivaldybių merininkais, aplankė vakcinacijos centrus, o po pietų atvyko į mūsų miestą. Vizito programa, kurios tikslas – aptarti vakcinacijos procesą, apėmė susitikimą savivaldybėje ir poliklinikos, kurioje skiepijama nuo koronaviruso, apsilankymą. Pabaigoje buvo surengta spaudos konferencija.
„Šios kelionės – ne tam, kad tiesiog keliauti", – sakė Ingridė Šimونaitė daugeliui žurnalistų. „Ne tam, kad Vilniaus rajono ar, tarkim, Švėnčionių, Visagino gyventojai pamatytų, kaip atrodo premjerė, sveikatos apsaugos ministrė ar prezidentė. Vizitų tikslas – vietoje aptarti situaciją su atsakingais asmenimis, įvertinti sunkumus, atsižvelgti į pastabas ir remiantis tuo koreguoti Vyriausybės priimtus sprendimus", – pabrėžė premjerė.
Mūsų miesto gyventojams Ingridė Šimونaitė kreipėsi ir rusų kalba:
Brangūs visaginčiai! Manau, visiems jau nusibodo gyventi aplinkybėse, kurios riboja visus mūsų kasdienius darbus, susitikimus, bendravimą, todėl aš jus raginu: pasiskiepykitės, pasinaudokite galimybe, kurią mums suteikė mokslas. Pirma, apsaugosit save, antra, apsaugosit savo artimuosius ir aplinkinius nuo sunkios ligos ir komplikacijų, o visą visuomenę – nuo tų apribojimų, kurie, deja, šiandien egzistuoja.
Visagino poliklinikoje – naujas direktorius
Balandžio 8 d. Visagino poliklinikos vadovo pareigybę pradėjo eiti Virginiius Smolskis. Anksčiau direktoriaus pareigybę ėjo Violeta Dilene, kuri vadovavo šiai įstaigai 7 metus – nuo 2014 m. sausio iki 2021 m. vasario 26 d. Du kartus ji laimėjo konkursą šiai pareigybei. Po V. Dilene išėjimo daugiau nei mėnesį poliklinikai vadovavo VPSPC pavaduotoja Inga Bašėvėnė.
Pagal Virginiaus Smolskio žodžius, kvietimą tapti Visagino poliklinikos direktoriumi jis gavo iš mero Erlandaso Galagūzo. Per metus V. Smolskis vadovaus VPSPC, o vėliau, vadovaujantis teisės aktais, bus paskelbtas oficialus konkursas.
Virginiius Smolskis turi dvi medicininės licencijas – šeimos gydytojo ir reabilitacijos gydytojo. Prieš paskyrimą Visagino poliklinikos direktoriumi jis dirbo Zarasų poliklinikoje ir Zarasų ligoninėje. Nuo 2018 metų V. Smolskis šeštadieniais dirbo Visagino poliklinikoje kaip budintis gydytojas, be to, padėdavo Visagino ligoninei, kai joje nebuvo reabilitacinio gydytojo.
Virginiius Smolskis turi ir administracinės darbo patirtį – buvo Zarasų ligoninės skyriaus vedėjas.
Kalbėdamas apie poliklinikos prioritetines užduotis, V. Smolskis pažymėjo, kad svarbiausia – gyventojų skiepijimas nuo COVID-19, ypač vyresnio amžiaus žmonių. „Svarbu paaiškinti 65 metų ir vyresniems žmonėms, kad skiepijimas būtinas jų sveikatai ir jų artimųjų sveikatai. Pasiskiepijus 65+ pacientams, bus skiepijami žmonės iš kitų amžiaus grupių", – sakė VPSPC direktorius redakcijai.
Linkime Virginiui Smolskiui sėkmės Visagino poliklinikos direktoriaus pareigybėje!
Auksinė taisyklė ūkininkams: kokiomis lėšomis turi būti finansuojamas turtas?
Žemės ūkio produktų kainos jau eilę metų beveik nekinta, todėl ūkiai pajamas gali auginti tik didindami derlingumus ir primilžius. Iš esmės – sulaukę gamtos malonės. Deja, tačiau ūkininkų balansuose išlaidų eilutės tuo pačiu laikotarpiu gana ženkliai judėjo aukštyn: augo darbo užmokesčiai, mokamų mokesčių apimtys, žaliavų, įrengimų kainos. Tokioje situacijoje vis svarbesniu veiksniu tampa ūkininkų gebėjimai efektyviai valdyti savo piniginius srautus.
Ignas Jankauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas, sako, kad tokioje situacijoje ypač svarbu laikytis vienos auksinės taisyklės: kuo ilgesnis turto naudojimo laikas, tuo ilgesniais pinigais jis turi būti finansuojamas.
Anot jo, greičiausiai ūkyje sunaudojamomis žaliavomis yra trąšos, pašarai, degalai, pesticidai, kiti panašūs daiktai. Gamybos ciklas žemės ūkyje trunka apie metus, todėl ne trumpesnis turėtų būti ir tokių žaliavų finansavimas.
„Žemės ūkio padargai, pavyzdžiui, traktoriai tarnauja 5 ir daugiau metų. O, sakykime, kombainai yra daug ilgaamžiškesni ir savo vertę išlaiko ilgiau. Tačiau ir investicijos į juos tradiciškai būna nepalyginamai didesnės. Kalbant apie žemės ūkio techniką, jos įsigijimo finansavimo sprendimai turėtų būti ilgesni nei 5 metai", – pabrėžia I. Jankauskas.
Fermų, sandėlių įranga, kiti pastatai – tai ilgalaikės investicijos. Jų tarnavimo laikas yra ilgas, o atsipirkimas gana lėtas, todėl šioms investicijoms reikėtų ieškoti 7–15 metų trukmės finansavimo.
„Galiausiai yra žemė – pagrindinis žemdirbio turtas ir pajamų šaltinis. Visos jos atsipirkimas gali siekti net ir 30 metų. Todėl, pavyzdžiui, 5 metų paskola žemės pirkimui anksčiau ar vėliau gali destabilizuoti ūkininko pinigų srautus. Ilgiausios trukmės finansų instrumentais taip pat turi būti apmokėta melioracija, žemės gerinimo darbai, kitos panašios investicijos į gamybinius plotus", – sako I. Jankauskas.
„Dirbdamas su paskolom labai dažnai girdžiu ūkininkus sakant: nenoriu būti ilgai skolingas, todėl man pakaks ir trumpesnio kredito. Manau, kad tai nėra teisingas požiūris. Ilgas kreditas su nemokamu išankstiniu grąžinimu išsprendžia tikrai daug klausimų. Juk anksčiau grąžinti, jei tik turėsite tokią galimybę, spėsite visada".
Ignalinos kredito unija yra ilgametis ir patikimas Lietuvos ūkininkų finansinis partneris, teikiantis jiems individualius ir situacijai labiausiai tinkamus finansų sprendimus: paskolas ūkių plėtrai ir modernizacijai, apyvartinėms lėšoms, taip pat lengvatines paskolas nuo Covid-19 nukentėjusiems ūkiams.
Susisiekti su Ignalinos kredito unija galima telefonu +370 386 52561 arba el. paštu ignalina@kreda.lt.
Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos – Visagine. Laukiame pirmosios parodos atidarymo
Kaip informavo Aleksandro Vasiljevo fondo direktore Alma Puodjūkaitė, visa kolekcija, anksčiau saugota Vilniuje, visiškai pervežta į Visaginą. Pagal A. Puodjūkaitės žodžius, lietuviška Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos dalis sudaro 70 procentų, penktadalis kolekcijos yra Maskvoje ir dešimtadalis – Paryžiuje.
Fondo eksponatų pervežimui iš Vilniaus į Visaginą reikėjo 9 sunkvežimių, ir dabar kolekcija saugoma buvusios vaikų poliklinikos pastate Taikos pr. 15. Į klausimą, ar Fondui tinka šios patalpos, Alma Puodjūkaitė atsakė: „Mes labai patenkinti – jos idealiai tinka kolekcijai saugoti – pastatas šildomas, sausas, švarus, viskas, apie ką galėjai svajoti".
Kolekcijai prižiūrėti ir eksponatams išduoti parodoms priimtas savininkas – Visagino gyventojas. „Kol kas didesnis darbų apimtis nenumatyta", – paaiškina Fondo direktore. „Jei priimtume žmogų kitoms funkcijoms atlikti, įskaitant mokslinį darbą, reikėtų jį mokyti, supažindinti su visuo – ir ne nuotoliniu būdu, o tiesiogiai. Bet kol pandemija, tai neįmanoma".
Fondo kolekcijos mastai tokie, kad, pasak jos direktoriaus, vienu metu gali būti eksponuojamos 15–20 parodų. Žinoma, pandemijos laikotarpiu šis skaičius mažesnis, tačiau, nepaisant to, praeitą savaitę eksponatai iš Visagino jau buvo išsiųsti į Šilutę. „Ten vyksta paroda „Ponia krinoline", gegužės viduryje bus eksponuojama dar viena paroda Lietuvoje, o gegužės pabaigoje – Estijoje", – pasidalijo planais Alma Puodjūkaitė.
O ką laukti visaginčiams, nes pagal su savivaldybe sudarytą 5 metų sutartį Aleksandro Vasiljevo fondas Visagine surengsianti 10 parodų – po dvi per metus? „Dabar svarstome pirmosios parodos Visagine temą, galvojame, nuo ko pradėti mūsų 5 metų ciklą jūsų mieste. Norėtume surengti tokias parodas, kurios pastaraisiais 5 metais nebuvo eksponuojamos Vilniuje, kad sostinės ir kitų miestų gyventojai atvažiuotų į jas Visaginan. Galvojame, kad pirmąją parodą galime surengti jau gegužėje arba birželyje", – pasakojo A. Puodjūkaitė.
Natūralu, kad visaginčiai nekantriai laukia susitikimo su meistru Aleksandru Vasiljavu. Ar tai įmanoma artimoje ateityje? „Kai tik Aleksandras galės atvažiuoti į Lietuvą, pirmiausia išvyks į Visaginą", – patikino Fondo direktore. „Galvojome pirmosios parodos atidarymo proga suorganizuoti A. Vasiljavo apsilankymą, bet vėliau nusprendėme to neorientuoti. Aleksandras Vasiljav gali atvažiuoti ir parodos eksponavimo metu, o jei pandemija trukdys šiems planams, atvyks antrosios parodos metu".
Pabaigoje Aleksandro Vasiljevo fondo direktore išreiškė žavėjimąsi Visaginu, o mes tikimės, kad netrukus galėsime žavėtis meistro kolekcijos eksponatais ir didžiuotis tuo, kad tokio lygio parodos vyksta mūsų mieste.
Kiek žaidimų aikštelių nugriauta ir kiek pastatyta?
Kaip žinoma, 2017 metais Lietuvoje buvo priimtas sprendimas, kad visos žaidimų mažos formos vaikų įstaigose, taip pat ir kiemeliuose turi atitikti Europos saugos normas. 2018 metais pradėtas vaikų žaidimų aikštelių demontavimas vaikų darželiuose, o nuo 2019 metų senosios žaidimų formos pradėtos griauti ir kiemeliuose. Kiek žaidimų aikštelių kiemeliuose buvo nugriauta ir kiek pastatyta? Su tokiu klausimu kreipėmės į savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Virginiųjų Bukauską.
„2019 metais buvo nugriauta 14 žaidimų aikštelių, 2020 m. – dar 5. Šiandien baigiamas aikštelių įrengimas Visagino, 27, Taikos, 42, Kosmoso, 6, Parko, 11, Jaunystės, 5. Šie darbai turi būti baigti iki balandžio pabaigos, be to, bus nupirktos 4–5 žaidimų aikštelės, kurios šiais metais planuojama pastatyti II–III mikrorajonuose. 2022 metais bus tęsiama naujų žaidimų formų statyba. Galiausiai visos žaidimų aikštelės bus atkurtos, išskyrus savadarbines žaidimų formas, kurios taip pat griaujamos, nes savivaldybė atsako už vaikų saugumą žaidimų aikštelėse, kurių įrengimas turi būti sertifikuotas", – sakė V. Bukauskas.
Taigi, norint visiškai atkurti žaidimų aikštelės, reikia daugiau nei trijų metų. O trys metai vaikystėje be sūpynių ir čiuožyklų kiemelyje – tai daug.